Skip to content

Danijos istorija trumpai

Pirmą kartą Danijos („Denemearc“), kaip geografiškai lokalizuotos karalystės, vardas paminėtas apie 890 m. Tai padarė norvegų karo vadas Ottar, plaukdamas iš Skiringssal (Kaupang) pietinėje Norvegijos dalyje į Hedeby, esantį prie pietinės Danijos sienos. Danijos vardas gali būti verčiamas į „danų laukas“ (mark – laukas). Karalius Gormas Senasis istoriškai yra laikomas pirmuoju Danijos karaliumi ir Danijos monarchų liniją iki dabartinės karališkos šeimos galima atsekti nuo jo. Gormo sūnus, Haraldas Mėlyndantis, pastatė Jelingės akmenis, kurie yra laikomi tiek Danijos karalystės pradžios, tiek ir krikščionybės įvedimo Danijoje paminklu. Krikščionybės pradžia Danijoje taip pat pažymi ir Vikingų eros pabaigą bei viduramžių pradžią.

Viduramžiais Danijos karaliai daug konfliktavo su pietuose nuo Danijos esančiuose regionuose, dabartinėje Vokietijoje. Danijos karaliai norėjo kontroliuoti mokesčius ir prekybą žuvimi, kailiais bei kitomis prekėmis Baltijos jūroje. Jie taip pat grobė, kolonizavo ir vykdė Kryžiaus žygius kai kuriose vietovėse, kurios dabar priklauso Baltijos valstybėms. Nuo 1397 iki 1523 Kalmaro unija jungė Danijos, Švedijos ir Norvegijos karalystes, kurioms valdė vienas monarchas. Unija buvo bandymas sustabdyti iš vokiškai šnekančių pietinių Baltijos jūros pakrantės regionų besiskverbiančią įtaką.

Galiausiai Kalmaro unija susilpnėjo ir iširo dėl skirtingų karalysčių interesų. Ypatingai Danija su jai pavaldžia Norvegija konkuravo su Švedija, nes jos abi norėjo būti dominuojančios jėgos Baltijos jūros regione. Nepaisant to, kad Danijos galia ir įtaka XVII ir XVIII amžiuje praradus Skåne, Halland ir Blekinge vietoves Švedijai sumažėjo, vienas geriausiai žinomų Danijos karalių, Kristijanas IV, valdė dalį šio laikotarpio. Jis iniciavo garsių Danijos objektų, kurie stovi dar iki šių dienų, statybas – Børsen (akcijų birža), Holmens Kirke (Karališkosios laivų statyklos bažnyčia), Rosenborg pilį ir Rundetårn (apvalusis bokštas). Po Napoleono karų  XIX a. Danija atsidūrė pralaimėjusiųjų pusėje, prarado Norvegiją ir tapo maža žuvimi Europos politikos sferoje.

Danijos karalius Frederik VII 1849 m. birželio 5 d. pasirašė Danijos Konstituciją. Konstitucija reiškė, kad Danija perėjo iš absoliutinės monarchijos tipo valdymo į konstitucinę monarchiją, turinčią atstovaujamąją parlamentinę sistemą. Kita vertus, parlamentarizmo idėja buvo silpnai integruota į Danijos politinę sistemą iki pat 1901 m. Iki tol Danijos konservatorių partija valdė valstybę laikinųjų įstatymų pagrindu nepriimdama parlamentarizmo principų. 1901 m. įvyko taip vadinamas sistemos pasikeitimas (systemskifte), kai liberalų partija laimėjo rinkimus, taip įtvirtindama parlamentarizmą kaip Danijos valdymo principą.

Tuo tarpu 1864 m. Danija pralaimėjo karą susivienijusioms Prūsijos ir Austrijos kariuomenėms ir prarado Šlezvigo, Holšteino ir Lauenburgo teritorijas. Nors šis praradimas smarkiai sumažino Danijos teritoriją, kita vertus, prarastose žemėse gyveno daugiausiai vokiškai šnekantys žmonės. Tai reiškė, jog nuo to laiko Danijos visuomenė tapo homogeniška, nes jos teritorijoje gyveno beveik vien tik žmonės, kurie save identifikavo su Danijos kultūra ir kalba. Tai pažymėjo Danijos, kaip modernios nacionalinės valstybės pradžią.

1915 m. konstitucinė reforma suteikė moterims rinkimų teisę ir 1920 m. po Pirmojo pasaulinio karo, per kurį Danija buvo neutrali, kai kurios Šlezvigo žemės grįžo į Danijos valdžią. Taigi Danijos žemėlapis 1920 m. atrodė labai panašiai, kaip dabartinis jos žemėlapis, išskyrus Islandiją, kuri buvo pavaldi Danijai ir atgavo savo nepriklausomybę 1944 m. Grenlandija ir Farerų salos iki šių dienų yra kažkiek valdomos Danijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą Danija buvo užimta Nacistinės Vokietijos. Vokietija užėmė Daniją 1939 m. balandžio 9 d., o 1945 m. gegužės 5 d. Danija buvo išlaisvinta. Danijoje naciai elgėsi švelniau nei Centrinėje ir Rytų Europoje, tačiau Danija vis tiek patyrė nacių priespaudą, ypatingai dėl to, kad Danijoje veikusios pasipriešinimo grupuotės vykdė sabotažą ir mažesnes karines operacijas prieš Nacistinę Vokietiją. Po karo Danija buvo pripažinta kaip sąjungininkų partnerė būtent dėl pasipriešinimo judėjimų. Danija taip pat yra žinoma už tai, kad karo metu Danijos politikai, pasipriešinimo grupuotės bei žvejai padėjo beveik visai žydų bendruomenei (apie 7000 žmonių) pabėgti į Švediją, perplukdant juos per Oresund.

Po Antrojo pasaulinio karo Danija buvo viena iš 12 valstybių 1949 m. įsteigusių NATO. Danija buvo organizacijos narė Šaltojo karo periodu. 1973 m. Danija prisijungė prie Europos Bendrijos, kuri 1993 m. virto į Europos Sąjungą. Danija iki šių dienų yra NATO ir ES narė.